Vilniaus Darbo ginčų komisija (DGK) atmetė vairuotojo prašymą, kuris bandė prisiteisti jam už tris mėnesius išmokėtą ne visą atlyginimą ir dienpinigius.
Vairuotojas dirbo vienoje didžiausių Lietuvos transporto įmonių nuo 2016 metų. Profesinė sąjunga Darbo ginčui tolimųjų reisų vairuotojui, remdamasi visais dokumentais, suskaičiavo visas nepriemokas. Įmonė buvo nesumokėjusi dalies atlyginimo už tris mėnesius ir dienpinigių už du mėnesius. Darbdavys komisijai nepateikė objektyvių kriterijų, dėl kurių buvo sumažinti darbuotojui dienpinigiai. Darbdavio atstovas teigė, kad tai konfidenciali informacija ir kriterijų nematė net Darbo ginčų komisija. Išanalizavus įmonės teikiamus priskaitymo lapelius darbuotojams, matyti, kad jie neatitinka DK reikalavimų, nematyti darbo valandų skaičiaus, jų įkainių, išskirtas tik naktinių valandų skaičius. Tai rodo kad įmonėje vyrauja susitarimai už darbo dieną, o tai yra draudžiama.
Posėdžio pradžioje DGK kaip ir rado neatitikimų tabeliuose ir pažeidimų žymint naktį darbą, todėl pasiūlė su vairuotoju tartis taikiai. Bet ginčo pabaigoje apie tai pamiršo ir nusprendė, kad vairuotojo prašymas prisiteisti nepriemoką yra nepagrįstas ir prašymą atmetė. Vairuotojas liko neradęs teisybės.Į akis kliūva įdomi ir daug klausimų kelianti įmonės praktika: į sąskaitą nereguliariai pervesti po 100, 150, kartais po 450 Eur, prie sumų nėra paaiškinimų už ką pinigai. Atsiskaitymo lapeliai neteikiami, bent jau el. pašte darbuotojas jų nerado. Kai įmonė surado pas save turėtus atsiskaitymo lapelius, matome kad nebuvo skaičiuojamos darbo valandos už krovimo darbus, trūko ,,plaktukų žymėjimo“. (Profsąjungai žinoma, kad darbdaviai liepia vairuotojams ,,plaktukų“ nežymėti, jie aiškina, kad vairuotojui atseit tai nenaudinga. Tad šie nesigilindami jų ir nežymi, nors iš tikrųjų, jie taip apvagia patys save, nes nepažymi darbo valandų, kurias dirba). Apmaudu, bet objektyvūs dienpinigių mokėjimo kriterijai taip ir liko neaiškūs.
Jei vadovausimės VDI informacija, tai ,,objektyvius kriterijus, pagal kuriuos diferencijuojami mažesni dienpinigiai, vietiniame norminiame teisės akte nusistato darbdavys, o kolektyvinėje sutartyje – darbdavys ir darbuotojų atstovai, atsižvelgdami į individualius vykdomos komercinės-ūkinės veiklos ypatumus, darbo sąlygas, darbo santykių geografinę erdvę ir panašiai“. Konkretumo čia nerandame ir įmonės vėl šiuo teiginiu manipuliuoja taip kaip jei nori ir dar tikina, kad tie kriterijai yra įmonės konfidenciali paslaptis. Tai taip išeina, dienpinigius skaičiuoja taip, kaip jie yra patys nusistatę, t. y. – taip kaip nori…
Po šio darbo ginčo iškyla daug klausimų. Pirma, kur ieškoti darbuotojui teisybės, kai valstybės institucijų teisingumo paieškos stipriai šlubuoja ir kvepia susitarimais? Antra, kaip rasti teisingumą, jei vyriausybė nesistengia užlopyti skylių (objektyvūs kriterijai), o specialiai jas padaro? Trečia, ar ilgai pas mus dirbs užsieniečiai, kai tokia neatsakinga imigracijos politika?
