Pirmadienį, lapkričio mėn. 25 d., Tautinių bendrijų namai patalpose įvyko susitikimas „KĄ BŪTINA ŽINOTI LIETUVOJE DIRBANTIEMS UŽSIENIEČIAMS?“ Renginio diskusiją vedė ir užsieniečius konsultavo Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso (LPSA) pirmininkas Audrius Cuzanauskas bei Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (LVPS) pirmininkė Rita Kairienė.
A. Cuzanauskas, pasveikinęs susirinkusius klausytojus, dar kartą priminė, kad užsieniečių mūsų šalyje vis daugėja, ir, deja, daugėja problemų, kai darbuotojai yra išnaudojami ir apgaudinėjami. Nepaisant to, Lietuvoje patvirtina 40 tūkst. naujai atsivežamų darbuotojų kvota, kuri rodo, kad tokių atvejų nemažės. Jau dabar Lietuvoje registruojama apie 200 tūkst. užsieniečių, iš kurių beveik 116 tūkst. turi leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo pagrindu. LPSA pirmininko teigimu, sparčiai augant užsieniečių skaičiams, valstybinės institucijos nepajėgia sukontroliuoti darbo teisės pažeidimų, netikrina vis dažnėjančių atvejų, kai, pavyzdžiui, užsieniečiams duodami pasirašyti dokumentai kalba, kurios jie nesupranta.
𝐃𝐚𝐫𝐛𝐮𝐨𝐭𝐨𝐣𝐚𝐢 𝐭𝐮𝐫𝐢 𝐢𝐫 𝐩𝐚𝐭𝐲𝐬 𝐫ū𝐩𝐢𝐧𝐭𝐢𝐬 į𝐫𝐨𝐝𝐲𝐦ų 𝐫𝐢𝐧𝐤𝐢𝐦𝐮
Taip pat A. Cuzanauskas akcentavo ir tai, kad labai dažnas atvejis, kai nukentėję darbuotojai patys nesikreipia į profesines sąjungas. Jie sutinka su darbdavio akivaizdžiu išnaudojimu, pasiduoda įkalbinėjimams atsiimti skundus arba net nesikreipia sužinoję, kad ir patys yra atsakingi už įrodymų pateikimą. Kaip pavyzdį A. Cuzanauskas pateikė akivaizdžius skaičius: praėjusiais metais iš 10-11 tūkst. atleistų darbuotojų transporto srityje, į profesinę sąjungą kreipėsi tik vos daugiau nei 800.
LVPS pirmininkė Rita Kairienė pritarė A. Cuzanauskui pridurdama, jog neretai darbuotojai kreipiasi į profesinę sąjungą arba kitas darbo teises užtikrinančias institucijas nežinodami/nesuvokdami savo pareigų. Pasak pirmininkės, darbuotojai turi ir patys rinkti duomenis apie nepriemokas, kitą neteisėtą darbdavio veiklą. O vienam iš klausytojų replikavus, kad Darbo ginčų komisija (DGK) pasirodė labiau ginanti darbdavio, o ne darbuotojo interesus, R. Kairienė atsakė, kad tai ne visai tiesa. Pasak pirmininkės, DGK yra ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija, kuri neturi galių išreikalauti iš įmonės reikalingų dokumentų teisės įrodinėjimui. O teismui įrodyti savo tiesą reikia rimtų, dokumentuotų įrodymų. Tad tuo turi rūpintis ir pats darbuotojas. Be to, kaip teigė A. Cuzanauskas, reikia suprasti, kad DGK paslaugos yra nemokamos, ji gali padėti tik tiek, kiek įrodymų pateikia darbuotojas, ir jei bandoma apskųsti didelę įmonę, ji gali ginčą laimėti vien todėl, kad turi tikrai stiprius teisininkus, galinčius tuos įrodymus apskųsti. R. Kairienė pridūrė, kad jei nors 50 proc. įrodymų pateiks pats darbuotojas, labai tikėtina, kad su DGK pagalba iš darbdavio bus išreikalauta visų nepriemokų.
Ko R. Kairienė nerekomenduotų, tai kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas „iš principo“, nes tai vėliau gali brangiai kainuoti pačiam nukentėjusiajam. Pasak R. Kairienės, profesinės sąjungos teisininkai visada apskaičiuoja galimybes darbuotojui laimėti ginčą, ir jei tokios galimybės yra menkos, o laimėta teisme suma viršys išlaidas teisininkams, tokiu atveju bylinėtis nerekomenduos.
𝐔ž𝐬𝐢𝐞𝐧𝐢𝐞č𝐢𝐚𝐦𝐬 𝐩𝐚𝐭𝐞𝐢𝐤𝐢𝐚𝐦𝐨𝐬 𝐬𝐮𝐭𝐚𝐫𝐭𝐲𝐬 𝐣𝐢𝐞𝐦𝐬 𝐧𝐞𝐬𝐮𝐩𝐫𝐚𝐧𝐭𝐚𝐦𝐚 𝐤𝐚𝐥𝐛𝐚
Iš konferencijos dalyvių klausimų taip pat buvo galima nesunkiai suprasti, kad itin dažnėjantis reiškinys, kai darbuotojai gauna darbo sutartis pasirašyti jiems nesuprantama kalba, t. y. be vertimo į jų gimtąją kalbą. Iš salės gavus klausimą, ką daryti tokiu atveju, kai darbdavys vis tiek spaudžia pasirašyti tokius dokumentus, R. Kairienė atsakė, kad pasirašant reikia nurodyti, jog su dokumentu „susipažinau, bet nesupratau“. Pasak pirmininkės, darbuotojui įrodinėjant ginčą teisme, tai bus aiškus įrodymas, kad darbuotojas nesuvokė, ką pasirašė.
Apie tą pačią problemą dėl sutarčių prakalbo ir Lietuvos kazachų bendruomenės pirmininkė „Nursaulė“ Gulmira Mussayeva. Moteris dalijosi, kad bendruomenėje susidurta su atveju, palietusiu 6 kazachus, dirbusius lietuviškoje įmonėje. Nors asmenys darbo sutartis gavo dviem kalbomis: kazachų ir lietuvių, vėliau paaiškėjo, kad sutartyse nurodyti skirtingi mokesčių mokėjimo būdai. Kazachų kalba parašytoje sutarties egzemplioriuje pažymėta, kad mokesčius valstybei sumokės darbdavys, tačiau lietuviškame dokumente parašyta atvirkščiai – kad mokesčius nuo atlyginimo susimoka pats darbuotojas. Savaime suprantama, kad tokius dokumentus visi užsieniečiai pasirašė, pasitikėdami, kad išverstas dokumentas atitinka originalų, parašytą lietuviškai. G. Mussayeva dėkojo, jog šią apgaulę išaiškinti ir darbuotojus kazachus apginti padėjo LPSA.
𝐃𝐚𝐫𝐛𝐝𝐚𝐯𝐢𝐚𝐢 𝐛𝐚𝐧𝐝𝐨 𝐩𝐚𝐯𝐞𝐢𝐤𝐭𝐢 𝐮ž𝐬𝐢𝐞𝐧𝐢𝐞č𝐢𝐮𝐬, 𝐧𝐚𝐮𝐝𝐨𝐝𝐚𝐦𝐢𝐞𝐬𝐢 𝐣ų ž𝐢𝐧𝐢ų 𝐭𝐫ū𝐤𝐮𝐦𝐮 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐝𝐚𝐫𝐛𝐨 𝐭𝐞𝐢𝐬ę
Kaip akiplėšiškai yra apgaudinėjami darbuotojai, parodė ir dar vienas pavyzdys, kurį pateikė salės klausytojas. Vyras, kurio darbas buvo susijęs su tolimomis komandiruotėmis, gana sėkmingai dirbo lietuviškoje įmonėje net keletą metų, iki atvejo, kuomet įmonės vadovo buvo paprašytas skubiai išvykti su brigada darbui į kitą šalį. Deja, net keletą kartų prašomas vadovas darbo sutarties taip ir nepateikė, kol galiausiai darbuotojas kreipėsi pagalbos į Valstybinę darbo inspekciją (VDI). Vyras be sutarties dirbo net kelis mėnesius ir klausė, kaip jam savo teises apginti neturint šio dokumento. Tęsdamas istoriją darbuotojas atviravo, jog galiausiai įmonės vadovas paprašė vyro atsiimti skundą iš VDI, guosdamasis, kad įmonė bankrutuoja ir žadėdamas su juo pilnai atsiskaityti bei pateikti žadėtą darbo sutartį. O kaip įrodymą, kad kalbą tiesą, vyrui atsiuntė ranka pasirašytą „dokumentą“ apie įmonės „bankrotą“.
A. Cuzanaukas iš karto replikavo, jog paskelbti įmonės bankrotą nėra taip paprasta – tam turi būti teismo sprendimas. Jokie panašus „dokumentai“, kuriuos pateikė įmonės vadovas, dar nėra bankroto fakto įrodymas.
Dar vienas pavyzdys, kaip naudojamasi užsieniečių nežinojimu apie Lietuvos Darbo kodekso subtilybes. Moteris, per Užimtumo tarnybą (UŽT) įsidarbinusi lietuviškoje įmonėje, joje išdirbo šiek tiek mažiau nei 6 mėn. ir buvo paprašyta pasirašyti išėjimo iš darbo dokumentus „savo noru“. Neva, įmonėje „sunkūs laikai“. Moteris taip pat teiravosi, ar gali būti pratęsinėjamas bandomasis laikotarpis, į ką R. Kairienė atsakė, jog tai draudžia Darbo kodeksas. Bandomasis laikotarpis negali būti ilgesnis nei 3 mėn., neskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių.
Akivaizdu, kad užsieniečių užduodami klausimai patys rodo realią situaciją šiandieninėje darbo rinkoje. Naudojamasi ne tik žmonių ekonominiu, socialiniu pažeidžiamumu, bet ir įžūliai apgaudinėjama, naudojantis kitos šalies įstatymų nežinojimu.
*** Informacinis renginys suorganizuotas Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso kartu su partneriais – VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (Kopzi Centras ), VšĮ „Socialinis architektas“ – įgyvendinant JAV valstybės departamento (U.S. Department of State) remiamą projektą „Strateginė partnerystė: nuo pabėgėlio iki darbuotojo“ (angl. Strategic Partnership ‘From Refugee to Employee’) (Nr. SLH50023GR0016). ***
