Į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą (LVPS) kreipiasi daug darbo migrantų iš trečiųjų šalių, kad padėtume jiems atgauti (prisiteisti) jų uždirbtą atlyginimą. Darbo ginčai baigiasi įvairiai, kartais Taikos sutartimi. Bet ar Taikos sutartis naudinga abiem pusėms ar tik darbdaviui?
Gavęs nukentėjusio darbuotojo (LVPS nario) įgaliojimą, mūsų profsąjungos teisininkas darbo ginčuose atstovauja ir gina visus narius. Paskirtą dieną į komisijos posėdį pakviečiamos abi darbo ginčo šalys – darbdavys ir darbuotojas, bei juos ginantys teisininkai. Posėdžio tikslas – sutaikyti abi šalis. Siekiant, kad darbo ginčai būtų sprendžiami efektyviai ir skaidriai, darbo ginčų komisijose dirba tiek darbdavių, tiek darbuotojų (profesinių sąjungų) atstovai. Jei darbuotojas ar darbdavys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jie gali kreiptis į teismą, kur darbo ginčas bus nagrinėjamas iš naujo.
Deja, bet statistika rodo, kad darbo ginčus daugiausia laimi darbdavys. Net jeigu pasirašoma Taikos sutartis, vistiek nukenčia darbuotojas. Taikos sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, dėl kurio jie vienas kitam vėliau neturės pretenzijų. Šia sutartimi susitariama, kad vietoje pilnos sumos, kurią bando atgauti darbuotojas gaus tik dalį prašomos sumos.
Pateikiame keletą pavyzdžių iš mūsų bylinėjimosi istorijos. Darbuotojas bandė prisiteisti iš UAB ,,Autolava” 25 210 Eur, bet tarpininkaujant DGK, turėjo sutikti su Taikos sutartimi 1500 Eur. UAB ,,Petva” vietoje 10477,67 Eur – 1169,43 Eur. UAB ,,Gedlito transporte” nenorėjo išmokėti 14112,08 Eur, o pasiūlė Taikos sutartį 422,25 Eur. Ir čia tik maža dalis tokių pavyzdžių, kai Taikos sutartis naudinga tik darbdaviui. Juk patogu darbuotojui nemokėti atlyginimo ar dienpinigių, žinant, kad esant darbo ginčams, komisija pasiūlys Taikos sutartį arba arba atmes bylą kaip nepagrįstą. Tad daug priklauso ir nuo darbuotojo, ar jis norės tos Taikos sutarties, ar toliau teistis Teisme.
Kita paradoksali situacija, kada darbdavys apskundžia Darbo ginčų komisijos sprendimą, Teismas tenkina dalinai darbdavio reikalavimą, sumažina DGK priteistą sumą darbuotojui ir galiausiai darbuotojas vis tiek lieka nuskriaustas, nes jam priteisiama darbdavio patirtos advokato išlaidos, kurios didesnės negu darbuotojui priteista neišmokėta suma susijusi su darbo santykiais.
Situacija tikrai verčia abejoti teisingumu mūsų valstybėje. Transporto sektorius verkia, kad jiems trūksta tolimųjų reisų vairuotojų. Lietuviai jau nebenori dirbti šiame sektoriuje. Jie nepasitiki darbdaviais. Padirbę šiame sektoriuje socialiniuose tinkluose keikia darbdavius, sako, kad jie nesąžiningi ir kt. Todėl lietuviai vairuotojai vyksta dirbti į kitas šalis, kur bent mokamas padorus atlyginimas.
Tada šiam sektoriui tenka ieškoti darbo jėgos trečiose šalyse. Ukrainiečiai, baltarusiai, sakartvelai, tadžikai bando laimę mūsų šalyje, nes čia atlyginimai žymiai didesni nei jų šalyse. Darbdaviai žinodami jų situaciją tuo naudojasi ir atlyginimų nekelia. Šiems darbo migrantams 600 Eur dideli pinigai, o dar jai dienpinigių bent dalį gauna – tada migrantams dar didesnė šventė. Apie apgavystes ir nepriemokas jie sužino tik tada kai išeina iš darbo, prasidėjus darbo ginčams, kai profsąjungos buhalteriai suskaičiuoja kiek jiems priklauso ištikrųjų.
Darbo migrantams dabo ginčai yra labai varginantis procesas. Jie ne visada gali įrodyti, nes tiesiog nekaupia darbdavio įkalčių, t.y. nenufotografuoja sąskaitų faktūrų ar čekių, pasirašo darbdavio atstovų brukamus dokumentus, net nesusipažinę ir t.t. Būna atvejų kai darbuotojui rodoma, kad jis pasirašė čekius didelėms sumoms, bet žmogus ginasi, kad apskritai nėra matęs tokių pinigų. Darbo ginčų komisijos palaiko darbdavio atstovo reikalavimus atlikti paprastus matematinius veiksmus ir palaiko argumentus, kad sudėjus sumas už visus laikotarpius suma sutampa, neatsižvelgia į tai, kad pateikti dokumentai už 2018 ir 2019 metus komandiruočių įsakymai ir avansinės apyskaitos visai be jokių parašų. O ką gali įrodyti vairuotojas, kuris ne tik, kad nesupranta lietuvių kalbos, bet ir neturi teisinių žinių.
Todėl įbauginti, kad tolesniam bylinėjimuisi pritruks pinigų, darbo migrantai kartais sutinka atgauti nors ir nedideles sumas taip pasirašydami Taikos sutartis. Taip vietoje kelių tūkstančių gauna tik kelis šimtus, o darbdaviai tuo manipuliuoja.
Tolimųjų reisų vairuotojai yra ekstramobilūs, jie nedirba vienoje vietoje, o nuolatos važiuoja. Darbo ginčų komisija neatsižvelgia į tai, kad šie darbuotojai neturi galimybės gauti dokumentų į pašto dėžutes, o prie elektroninio pašto prisijungti jiems yra sudėtinga, nes kelyje ne visada yra galimybė naudotis internetu. Kai kurie darbuotojai apskritai nemoka naudotis informacinėmis technologijomis , o operacijas atlikti kompiuteriu pagalbos prašo artimųjų.
Visa tai verčia abejoti mūsų institucijų teisingumu. Rezultatai patys kalba už save, matome, kad ginama ne silpnoji pusė, o darbdavys.
