Prekyba žmonėmis – vieni sudėtingiausių ir labiausiai paslėptų nusikaltimų, darantys ilgalaikę žalą ne tik nukentėjusiems asmenims, bet ir visai valstybei. Ši problema tiesiogiai susijusi su šešėline ekonomika, nelegaliu darbu, socialine atskirtimi ir organizuotu nusikalstamumu. Projektas „Ne vieni: pagalba trečiųjų šalių piliečiams, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ yra kryptingas atsakas į šiuos iššūkius, siekiant sukurti veiksmingą pagalbos ir prevencijos sistemą nacionaliniu mastu.

Kompleksinė pagalba – nuo krizės iki integracijos

Projekto tikslas – užtikrinti kompleksinę, koordinuotą ir savalaikę pagalbą trečiųjų šalių piliečiams, nukentėjusiems ar galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje, stiprinant jų integraciją į visuomenę ir darbo rinką bei didinant prekybos žmonėmis prevenciją.

Numatytos veiklos apima visą pagalbos grandinę: individualių pagalbos planų sudarymą ir jų įgyvendinimą, psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą, vertėjavimo paslaugas, palydėjimą į institucijas, tarpininkavimą dėl medicininės pagalbos, dokumentų tvarkymą, pagalbą integruojantis į visuomenę ar darbo rinką, paramą ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu bei nemokamas konsultacijas visą parą veikiančia karštąja linija. Projektas įgyvendinamas visoje Lietuvos teritorijoje, užtikrinant pagalbos prieinamumą nepriklausomai nuo asmens buvimo vietos.

Per trejus projekto įgyvendinimo metus – nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2028 m. gruodžio 31 d. – planuojama suteikti pagalbą ne mažiau kaip 180 asmenų, atvykusių iš trečiųjų šalių ir patyrusių ar galimai patyrusių prekybos žmonėmis nusikaltimus.

Reali nauda Lietuvos saugumui ir ekonomikai

Prekyba žmonėmis glaudžiai susijusi su nelegaliu darbu, dokumentų klastojimu, neteisėta migracija bei organizuotu nusikalstamumu. Efektyvi pagalbos sistema leidžia ne tik padėti nukentėjusiems, bet ir prisideda prie nusikalstamų tinklų ardymo, didesnio nusikaltimų išaiškinamumo bei prevencijos.

Tuo pačiu projektas stiprina darbo rinkos skaidrumą. Išnaudojami trečiųjų šalių piliečiai dažniausiai dirba itin pažeidžiamuose sektoriuose – transporte, statybose, žemės ūkyje, paslaugų srityse. Jų integracija į teisėtą darbo rinką padeda mažinti nelegalų užimtumą, stabdo nesąžiningą konkurenciją ir saugo sąžiningai dirbančių darbuotojų interesus. Tai tiesioginė nauda visai Lietuvos darbo rinkai, prisidedanti prie atlyginimų stabilumo ir socialinio teisingumo.

Socialinė sanglauda ir ilgalaikė prevencija

Asmenys, negaunantys pagalbos po patirtų nusikaltimų, dažnai atsiduria socialinės atskirties, benamystės, priklausomybių ar pakartotinio išnaudojimo rizikoje. Projektas „Ne vieni“ orientuotas ne tik į krizių valdymą, bet ir į ilgalaikę integraciją – siekiama, kad žmonės galėtų tapti savarankiškais, visaverčiais visuomenės nariais ir mokesčių mokėtojais.

Svarbi projekto dalis – prevencinės ir informuojamosios veiklos bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimas. Tai leidžia laiku atpažinti rizikas, gerinti institucijų tarpusavio koordinavimą ir mažinti naujų prekybos žmonėmis atvejų tikimybę.

Partnerystė – stiprios sistemos pagrindas

Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Dingusių žmonių šeimų paramos centru, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru, Klaipėdos socialinės psichologinės pagalbos centru „Veda vidus“, Lietuvos profesinių sąjungų aljansu bei Lietuvos vežėjų profesine sąjunga. Ši partnerystė leidžia apjungti skirtingas kompetencijas – nuo psichologinės pagalbos iki darbo rinkos ir transporto sektoriaus specifikos išmanymo – ir užtikrinti visapusišką pagalbos modelį.

Investicija į valstybės atsparumą

Bendra projekto vertė – 295 653,77 Eur, iš kurių 266 088,39 Eur sudaro Europos Sąjungos finansavimas. Tai kryptinga investicija į Lietuvos saugumą, socialinę sanglaudą, skaidrią ekonomiką ir žmogaus teisių apsaugą.

Projektas „Ne vieni“ siunčia aiškią žinutę: Lietuva kuria sistemą, kurioje nelieka vietos išnaudojimui, o žmogaus orumas ir teisės tampa realiai ginamomis vertybėmis. Tai ne tik pagalba nukentėjusiesiems – tai ilgalaikė strategija stipresnei, saugesnei ir teisingesnei valstybei.

​

A. Cuzanauskas, pasveikinęs susirinkusius klausytojus, dar kartą priminė, kad užsieniečių mūsų šalyje vis daugėja, ir, deja, daugėja problemų, kai darbuotojai yra išnaudojami ir apgaudinėjami. Nepaisant to, Lietuvoje patvirtina 40 tūkst. naujai atsivežamų darbuotojų kvota, kuri rodo, kad tokių atvejų nemažės. Jau dabar Lietuvoje registruojama apie 200 tūkst. užsieniečių, iš kurių beveik 116 tūkst. turi leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo pagrindu. LPSA pirmininko teigimu, sparčiai augant užsieniečių skaičiams, valstybinės institucijos nepajėgia sukontroliuoti darbo teisės pažeidimų, netikrina vis dažnėjančių atvejų, kai, pavyzdžiui, užsieniečiams duodami pasirašyti dokumentai kalba, kurios jie nesupranta.

𝐃𝐚𝐫𝐛𝐮𝐨𝐭𝐨𝐣𝐚𝐢 𝐭𝐮𝐫𝐢 𝐢𝐫 𝐩𝐚𝐭𝐲𝐬 𝐫ū𝐩𝐢𝐧𝐭𝐢𝐬 į𝐫𝐨𝐝𝐲𝐦ų 𝐫𝐢𝐧𝐤𝐢𝐦𝐮

Taip pat A. Cuzanauskas akcentavo ir tai, kad labai dažnas atvejis, kai nukentėję darbuotojai patys nesikreipia į profesines sąjungas. Jie sutinka su darbdavio akivaizdžiu išnaudojimu, pasiduoda įkalbinėjimams atsiimti skundus arba net nesikreipia sužinoję, kad ir patys yra atsakingi už įrodymų pateikimą. Kaip pavyzdį A. Cuzanauskas pateikė akivaizdžius skaičius: praėjusiais metais iš 10-11 tūkst. atleistų darbuotojų transporto srityje, į profesinę sąjungą kreipėsi tik vos daugiau nei 800.

LVPS pirmininkė Rita Kairienė pritarė A. Cuzanauskui pridurdama, jog neretai darbuotojai kreipiasi į profesinę sąjungą arba kitas darbo teises užtikrinančias institucijas nežinodami/nesuvokdami savo pareigų. Pasak pirmininkės, darbuotojai turi ir patys rinkti duomenis apie nepriemokas, kitą neteisėtą darbdavio veiklą. O vienam iš klausytojų replikavus, kad Darbo ginčų komisija (DGK) pasirodė labiau ginanti darbdavio, o ne darbuotojo interesus, R. Kairienė atsakė, kad tai ne visai tiesa. Pasak pirmininkės, DGK yra ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija, kuri neturi galių išreikalauti iš įmonės reikalingų dokumentų teisės įrodinėjimui. O teismui įrodyti savo tiesą reikia rimtų, dokumentuotų įrodymų. Tad tuo turi rūpintis ir pats darbuotojas. Be to, kaip teigė A. Cuzanauskas, reikia suprasti, kad DGK paslaugos yra nemokamos, ji gali padėti tik tiek, kiek įrodymų pateikia darbuotojas, ir jei bandoma apskųsti didelę įmonę, ji gali ginčą laimėti vien todėl, kad turi tikrai stiprius teisininkus, galinčius tuos įrodymus apskųsti. R. Kairienė pridūrė, kad jei nors 50 proc. įrodymų pateiks pats darbuotojas, labai tikėtina, kad su DGK pagalba iš darbdavio bus išreikalauta visų nepriemokų.

Ko R. Kairienė nerekomenduotų, tai kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas „iš principo“, nes tai vėliau gali brangiai kainuoti pačiam nukentėjusiajam. Pasak R. Kairienės, profesinės sąjungos teisininkai visada apskaičiuoja galimybes darbuotojui laimėti ginčą, ir jei tokios galimybės yra menkos, o laimėta teisme suma viršys išlaidas teisininkams, tokiu atveju bylinėtis nerekomenduos.

𝐔ž𝐬𝐢𝐞𝐧𝐢𝐞č𝐢𝐚𝐦𝐬 𝐩𝐚𝐭𝐞𝐢𝐤𝐢𝐚𝐦𝐨𝐬 𝐬𝐮𝐭𝐚𝐫𝐭𝐲𝐬 𝐣𝐢𝐞𝐦𝐬 𝐧𝐞𝐬𝐮𝐩𝐫𝐚𝐧𝐭𝐚𝐦𝐚 𝐤𝐚𝐥𝐛𝐚

Iš konferencijos dalyvių klausimų taip pat buvo galima nesunkiai suprasti, kad itin dažnėjantis reiškinys, kai darbuotojai gauna darbo sutartis pasirašyti jiems nesuprantama kalba, t. y. be vertimo į jų gimtąją kalbą. Iš salės gavus klausimą, ką daryti tokiu atveju, kai darbdavys vis tiek spaudžia pasirašyti tokius dokumentus, R. Kairienė atsakė, kad pasirašant reikia nurodyti, jog su dokumentu „susipažinau, bet nesupratau“. Pasak pirmininkės, darbuotojui įrodinėjant ginčą teisme, tai bus aiškus įrodymas, kad darbuotojas nesuvokė, ką pasirašė.

Apie tą pačią problemą dėl sutarčių prakalbo ir Lietuvos kazachų bendruomenės pirmininkė „Nursaulė“ Gulmira Mussayeva. Moteris dalijosi, kad bendruomenėje susidurta su atveju, palietusiu 6 kazachus, dirbusius lietuviškoje įmonėje. Nors asmenys darbo sutartis gavo dviem kalbomis: kazachų ir lietuvių, vėliau paaiškėjo, kad sutartyse nurodyti skirtingi mokesčių mokėjimo būdai. Kazachų kalba parašytoje sutarties egzemplioriuje pažymėta, kad mokesčius valstybei sumokės darbdavys, tačiau lietuviškame dokumente parašyta atvirkščiai – kad mokesčius nuo atlyginimo susimoka pats darbuotojas. Savaime suprantama, kad tokius dokumentus visi užsieniečiai pasirašė, pasitikėdami, kad išverstas dokumentas atitinka originalų, parašytą lietuviškai. G. Mussayeva dėkojo, jog šią apgaulę išaiškinti ir darbuotojus kazachus apginti padėjo LPSA.

𝐃𝐚𝐫𝐛𝐝𝐚𝐯𝐢𝐚𝐢 𝐛𝐚𝐧𝐝𝐨 𝐩𝐚𝐯𝐞𝐢𝐤𝐭𝐢 𝐮ž𝐬𝐢𝐞𝐧𝐢𝐞č𝐢𝐮𝐬, 𝐧𝐚𝐮𝐝𝐨𝐝𝐚𝐦𝐢𝐞𝐬𝐢 𝐣ų ž𝐢𝐧𝐢ų 𝐭𝐫ū𝐤𝐮𝐦𝐮 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐝𝐚𝐫𝐛𝐨 𝐭𝐞𝐢𝐬ę

Kaip akiplėšiškai yra apgaudinėjami darbuotojai, parodė ir dar vienas pavyzdys, kurį pateikė salės klausytojas. Vyras, kurio darbas buvo susijęs su tolimomis komandiruotėmis, gana sėkmingai dirbo lietuviškoje įmonėje net keletą metų, iki atvejo, kuomet įmonės vadovo buvo paprašytas skubiai išvykti su brigada darbui į kitą šalį. Deja, net keletą kartų prašomas vadovas darbo sutarties taip ir nepateikė, kol galiausiai darbuotojas kreipėsi pagalbos į Valstybinę darbo inspekciją (VDI). Vyras be sutarties dirbo net kelis mėnesius ir klausė, kaip jam savo teises apginti neturint šio dokumento. Tęsdamas istoriją darbuotojas atviravo, jog galiausiai įmonės vadovas paprašė vyro atsiimti skundą iš VDI, guosdamasis, kad įmonė bankrutuoja ir žadėdamas su juo pilnai atsiskaityti bei pateikti žadėtą darbo sutartį. O kaip įrodymą, kad kalbą tiesą, vyrui atsiuntė ranka pasirašytą „dokumentą“ apie įmonės „bankrotą“.

A. Cuzanaukas iš karto replikavo, jog paskelbti įmonės bankrotą nėra taip paprasta – tam turi būti teismo sprendimas. Jokie panašus „dokumentai“, kuriuos pateikė įmonės vadovas, dar nėra bankroto fakto įrodymas.

Dar vienas pavyzdys, kaip naudojamasi užsieniečių nežinojimu apie Lietuvos Darbo kodekso subtilybes. Moteris, per Užimtumo tarnybą (UŽT) įsidarbinusi lietuviškoje įmonėje, joje išdirbo šiek tiek mažiau nei 6 mėn. ir buvo paprašyta pasirašyti išėjimo iš darbo dokumentus „savo noru“. Neva, įmonėje „sunkūs laikai“. Moteris taip pat teiravosi, ar gali būti pratęsinėjamas bandomasis laikotarpis, į ką R. Kairienė atsakė, jog tai draudžia Darbo kodeksas. Bandomasis laikotarpis negali būti ilgesnis nei 3 mėn., neskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių.

Akivaizdu, kad užsieniečių užduodami klausimai patys rodo realią situaciją šiandieninėje darbo rinkoje. Naudojamasi ne tik žmonių ekonominiu, socialiniu pažeidžiamumu, bet ir įžūliai apgaudinėjama, naudojantis kitos šalies įstatymų nežinojimu.

*** Informacinis renginys suorganizuotas Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso kartu su partneriais – VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (Kopzi Centras ), VšĮ „Socialinis architektas“ – įgyvendinant JAV valstybės departamento (U.S. Department of State) remiamą projektą „Strateginė partnerystė: nuo pabėgėlio iki darbuotojo“ (angl. Strategic Partnership ‘From Refugee to Employee’) (Nr. SLH50023GR0016). ***

𝐃𝐚𝐮𝐠𝐢𝐚𝐮𝐬𝐢𝐚 𝐚𝐭𝐯𝐲𝐤𝐬𝐭𝐚𝐧č𝐢ų 𝐮𝐤𝐫𝐚𝐢𝐧𝐢𝐞č𝐢ų 𝐦𝐨𝐭𝐞𝐫ų 𝐩𝐚𝐬 𝐯𝐲𝐫𝐮𝐬, 𝐝𝐢𝐫𝐛𝐚𝐧č𝐢𝐮𝐬 𝐯𝐢𝐥𝐤𝐢𝐤ų 𝐯𝐚𝐢𝐫𝐮𝐨𝐭𝐨𝐣𝐚𝐢𝐬

Šiauliuose daugiausia savo darbo patirtimi, iššūkiais ir pasiektais rezultatais dalijosi Šiaulių m. savivaldybės Švietimo, Ekonomikos, Socialinių išmokų ir kompensacijų, Sveikatos skyriaus darbuotojai bei Užimtumo centro ir nevyriausybinės organizacijos „Malva“ atstovai.

Pasak Švietimo skyriaus atstovės, ukrainiečių įdarbinimas vyksta įprasta tvarka, šiuo metu švietimo įstaigose dirba 12 ukrainiečių, yra ir dirbančių mokytojų padėjėjais. Reikalavimai tokiems darbuotojams yra tokie patys, kaip ir lietuviams. Norintys dirbti ukrainiečiai per 2 metus turi pasiekti A2 lygį, nors ir nėra jokio reikalavimo pateikti kalbos mokėjimo dokumentus.

Savo darbo patirtimi dalijosi ir Ekonomikos skyriaus darbuotoja, apgailestavusi, kad nors skyrius priima paraiškas įvairiems projektams, tačiau besikreipiančių ukrainiečių nėra. Vienintelis reikalavimas dalyvaujantiems projektuose – būti registruotiems Šiauliuose.

Tuo tarpu Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus atstovė teigė, kad daugelis ukrainiečių, dar tik laukiančių laikino leidimo gyventi Lietuvoje, gauna paramą iš savivaldybės. Tokių prašymų sulaukiama ne tiek ir daug – 7-8 per mėnesį. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad šiuo metu daugiausia yra atvykstančių ukrainiečių moterų pas vyrus, dirbančius vilkikų vairuotojais. Tokiu atveju socialinės pašalpos šie asmenys gauti negali. Iš 800 registruotų prašymų gauti soc. išmoką 70-čiai asmenų buvo atsakyta neigiamai. Šiuo metu soc. pašalpą gauna 89 ukrainiečiai.

𝐒𝐯𝐞𝐢𝐤𝐚𝐭𝐨𝐬 𝐝𝐫𝐚𝐮𝐝𝐢𝐦ą 𝐢𝐫 𝐬𝐨𝐜𝐢𝐚𝐥𝐢𝐧𝐞𝐬 𝐢š𝐦𝐨𝐤𝐚𝐬 𝐠𝐚𝐮𝐧𝐚 𝐧𝐞 𝐯𝐢𝐬𝐢

Sveikatos skyriaus atstovė atskleidė, kad, deja, bet nedirbantys asmenys, pavyzdžiui, ukrainiečiai moksleiviai ir studentai negali gauti sveikatos draudimo. Dėl šio klausimo į miesto savivaldybę jau kreipėsi ukrainiečių bendruomenė. Taip pat pažymėta, jog nemenka problema yra ir itin pažeidžiama grupė – ką tik pagimdžiusios moterys, kurios prižiūri vaiką, nedirba ir neturi sveikatos draudimo, o tai reiškia, kad visos sveikatos priežiūros paslaugos tampa mokamos. Nors skyriaus darbuotojai dėl to kreipėsi ir į Socialinės apsaugos ir darbo bei į Vidaus reikalų ministeriją, deja, atsakymas gautas nedžiuginantis: sveikatos srities reglamentų nesiruošiama keisti, tokiais atvejais nemokamai suteikiamos tik būtinosios sveikatos paslaugos. Beje, į soc. išmoką negali pretenduoti ir tie, kurie neturi darbo stažo.

𝐃𝐚𝐮𝐠𝐢𝐚𝐮𝐬𝐢𝐚 𝐮𝐤𝐫𝐚𝐢𝐧𝐢𝐞č𝐢ų 𝐝𝐢𝐫𝐛𝐚 ž𝐞𝐦𝐨𝐬 𝐤𝐯𝐚𝐥𝐢𝐟𝐢𝐤𝐚𝐜𝐢𝐣𝐨𝐬 𝐝𝐚𝐫𝐛𝐮𝐬

Pasak Užimto tarnybos atstovės, daugiausia ukrainiečių dirba žemos kvalifikacijos darbus pramonės, gamybos ir aptarnavimo srityse. Nors pasitaiko ir aukštąjį išsilavinimą turinčių užsieniečių, tačiau problema, jog jų mokslo diplomas sunkiai pripažįstamas. Prie iššūkių įsidarbinti aukštesnėse darbo pozicijose prisideda ir tai, kad dažniausiai darbo ieškosi moterys, atvykstančios su šeimos nariais, kuriems reikalinga priežiūra. Šiuo metu Užimtumo tarnyboje yra užsiregistravę 408 darbo ieškantys ukrainiečiai, iš jų 78 ieško darbo per Užimtumo tarnybą. Likusieji asmenys dalyvauja įvairiose kitose užimtumo programose. Užimtumo tarnybos duomenimis, pusę asmenų iš besikreipiančių sėkmingai įsidarbina.

𝐔𝐤𝐫𝐚𝐢𝐧𝐢𝐞č𝐢𝐚𝐢 𝐩𝐚𝐭𝐲𝐬 𝐤𝐫𝐞𝐢𝐩𝐢𝐚𝐬𝐢 į 𝐛𝐞𝐧𝐝𝐫𝐮𝐨𝐦𝐞𝐧𝐞𝐬

VŠĮ ukrainiečių integracijos centro „Malva“ atstovė dalijosi, kad renginių, skirtų ukrainiečių įtraukimui, užimtumui skatinti, vyko tikrai daug, akcentavo, kad ukrainiečiai ir patys aktyviai įsitraukia į centro veiklas, dalyvauja savanoriškose veiklose renkant paramą į frontą Ukrainoje. Tuo tarpu atstovė apgailestavo, kad projektai jau baigiasi, todėl sumažės ir centro finansinės galimybės, teks ieškoti naujų paramos šaltinių.

𝐏𝐚𝐧𝐞𝐯ėž𝐲𝐣𝐞 𝐮𝐤𝐫𝐚𝐢𝐧𝐢𝐞č𝐢𝐚𝐢 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐝𝐮𝐫𝐢𝐚 𝐬𝐮 𝐩𝐚𝐧𝐚š𝐢𝐚𝐢𝐬 𝐢ššū𝐤𝐢𝐚𝐢𝐬

Pasak miesto savivaldybės bei Užimtumo tarnybos darbuotojų, šiuo metu iš 1000 registruotų ukrainiečių liko apie 100. Daugiausia atvyksta moterų – apie 77 proc. Kaip ir Šiauliuose, dažniausiai ukrainiečiai dirba pramonės bei aptarnavimo srityse. Nemažai atvejų, kai dirbančios grožio srityse moterys išsiima verslo liudijimus. Taip pat pasidžiaugta, kad sėkmingai vaistinėje farmacininke įsidarbino ukrainietė.

Iš viso Panevėžyje sėkmingai įdarbinama apie 60 proc. besikreipiančių. Kaip teigė Užimtumo tarnybos atstovė, ir darbo vietų Panevėžyje, ir subsidijų darbdaviams yra, tačiau darbo poreikis iš ukrainiečių pusės yra sumažėjęs.

Taip pat pritarta, kad problema dėl laikinojo leidimo gyventi Lietuvoje yra ir Panevėžyje. Ne vienas atvejis, kai atvyksta besilaukianti moteris, turinti laukti leidimo gyventi net 3 mėn. ir dėl to negalinti gauti nemokamų sveikatos paslaugų. Be to, neturintys šio dokumento asmenys negali niekur oficialiai įsidarbinti.

Taip pat LPSA pirmininkas Audrius Cuzanauskas iš Užimto tarnybos atstovės sulaukė klausimo, ar tikrai tai yra teisėta, kai atvykstantys darbui vilkikų vairuotojai už mokymus turi susimokėti patys, be jokios garantijos, kad jie bus priimti į darbą. A. Cuzanauskas iš karto atsakė, kad tai nėra normalu ir kad ši problema profesinei sąjungai yra gerai žinoma bei intensyviai sprendžiama teisiniu keliu. Pirmininkas dar kartą akcentavo, kad Lietuvoje nėra užtikrinama pakankama užsieniečių įdarbinimo kontrolė, todėl darbdaviai naudojasi šiomis spragomis.

*** Informacinis renginys suorganizuotas Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso kartu su partneriais – VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, VšĮ „Socialinis architektas“ – įgyvendinant JAV valstybės departamento (U.S. Department of State) remiamą projektą „Strateginė partnerystė: nuo pabėgėlio iki darbuotojo“ (angl. Strategic Partnership ‘From Refugee to Employee’) (Nr. SLH50023GR0016). ***

Ukrainiečio P. K. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) situacija tokia, kurioje atsidurti nenorėtų nei vienas. Vyras, 2021 m. spalio mėnesio pradžioje įsidarbinęs tarp Vilniaus ir Kauno įsikūrusioje įmonėje, netrukus padėjo dirbti tarptautinių krovinių vežėju. P. K. kompanijoje dirbo porą metų iki vieno lemtingo įvykio, po kurio iš sveiko aktyvaus vyro liko žmogus, turintis tik trečdalį darbingumo.

Vietoje pietų ‒ koma

Nors 2020 m. įsigaliojo nuostata, jog kas 4 savaites vairuotojai privalo ilsėtis ne kabinose, o tinkamose poilsiui vietose, kurias parūpina vežėjų įmonės, šio reikalavimo laikosi anaiptol ne visi. P. K. tuo įsitikino lemtingąją 2023 m. gegužės mėn. 27 d. popietę poilsio metu sustojęs aikštelėje Jungtinėje Karalystėje. Nors pagal darbo grafiką P. K. jėgas atgauti turėjo viešbutyje arba svečių namuose, tą dieną vyrui tam nebuvo jokios rezervuotos vietos. Todėl ukrainietis, neturėdamas kitos išeities ir nutaręs pasigaminti pietus čia pat, prie vilkiko, ištraukė tachografo kortelę ir sustabdė darbo laiką. Deja, pietų ragauti jam taip ir neteko. Stovėjimo aikštelėje buvęs kitas vilkikas staiga pajudėjo iš vietos ir pradėjo suktis, norėdamas išvažiuoti. Tik manevras buvo neapskaičiuotas. Kitas vilkikas kliudė P. K. ir prispaudė vyro kūną tarp dviejų priekabų. Ukrainietis buvo sunkiai sužalotas. Skubiai atvykęs Jungtinės Karalystės sraigtasparnis staiga į komą panirusio vyro kūną išgabeno į Karališkojo koledžo ligoninę.

Komoje paprašė neapmokamų atostogų?

Tačiau nelaimės ties tuo nesibaigė. Vyras, išgabentas į reanimaciją komos būsenoje, pasak, „Sodros“ įrašų, po dviejų dienų pabudo iš komos, pasirašė prašymą ir išėjo neapmokamų atostogų. Tai padaręs P. K. vėl neteko sąmonės. Atrodytų, skamba komiškai ir net makabriškai, bet tą rodo „Sodroje“ pradėtas fiksuoti įsiskolinimas, kuris reiškia, jog vyras, praėjus dviem paroms po nelaimės, staiga tapo nebedraudžiamu darbuotoju. Įsiskolinimas ukrainiečiui kaupėsi net pusę metų, kada buvo atgabentas į Lietuvą lapkričio mėnesį. Ir tai dar ne viskas: nors P. K. už kelis mėnesius gavo ligos išmoką, vyrą kartu su Naujaisiais Metais vėl pasitiko „stebuklas“. Be jokio raštiško darbuotojo prašymo įmonė vėl išleido vairuotoją neapmokamų atostogų, o „Sodrai“ pradėtas skaičiuoti įsiskolinimas.

Kam kokiu metu dirbo – nežino

Keblu dar ir tai, jog nuo pat darbo pradžios P. K. dirbo ne vienai, o net keturioms įmonėms, nors darbo sutartis pasirašyta tik su vienintele kompanija. Tai ne tik apsunkino užsieniečio suvokimą, kuriai įmonei kokiu metu jis dirbo, bet ir lėmė daugybę teisinių nesusipratimų, ištikus nelaimei. Darbuotojas nežino, kodėl pasirašęs darbo sutartį su viena įmone, darbo užmokestį po kurio laiko pradėjo gauti visai iš kitos.

Liko su trečdaliu darbingumu

Apmaudu, bet tragiškas įvykis neliko be ryškių padarinių: vos 36 m. jaunas vyras, turintis šeimą, dėl daugybės sunkių kūno sužalojimų liko tik su 30 proc. darbingumu. Ir… be jokių kompensacijų. Dėl įmonės savanaudiškų tikslų ir visiško atsainumo ukrainietis buvo ne tik paliktas vienas nelaimingo atvejo metu, bet dar ir liko skolingas Lietuvos institucijoms.

Kabotažo atvejų Lietuvos teismų praktikoje nebuvo

Svarbu paminėti, kad dar 2018 m. Europos Sąjunga priėmė direktyvą dėl kabotažo, kuria siekiama užtikrinti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis. Ištrauka iš direktyvos aiškina, jog: „(…) direktyva norima užtikrinti, kad komandiruotų darbuotojų darbo sąlygos būtų kuo labiau panašios į tų darbuotojų, kurie dirba priimančioje valstybėje narėje įsisteigusiose įmonėse, darbo sąlygas ir atitinkamai didesnę komandiruotų darbuotojų apsaugą šioje valstybėje narėje“.

Tai rodo, kad pati ES įpareigoja visas be išimties transporto įmones laikytis šio reikalavimo, užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams į užsienio šalis ir vykdantiems vidinius pervežimus, būtų mokamas tos šalies vidutinis atlyginimas bei taikomos kitos garantijos. Deja, bet Aljansą pasiekia vis daugiau tokio reguliavimo nepaisymo skundų. O pradėjus išsamiau gilintis į konkretų kabotažo ignoravimo atvejį, susidurta su tuo, jog Lietuvos teismuose tokie skundai dar nebuvo nagrinėti, o teismo praktikos, kuria būtų galima remtis, tiesiog nėra.

Nesilaikė ES direktyvų

Dar 2019 m. pabaigoje į Aljansą kreipėsi Baltarusijos pilietis S. B., dirbęs vairuotoju vienoje iš Lietuvos transporto įmonių. Vyras tvirtino, kad įmonė apgaudinėja vairuotoją taikydama neteisingus įkainius jam dirbant užsienio šalyse, be to, nesąžiningai apskaičiavo komandiruotpinigius keliaujant į/iš darbo vietą. Profesinei sąjungai pradėjus nagrinėti užsieniečio skundą, paaiškėjo, jog transporto įmonė visiškai nepaisė kabotažui taikomų ES direktyvų. Tai vėliau, galutiniame sprendime patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas. O tai reiškia, kad vairuotojas, dirbęs užsienyje ir atlikęs vidinius pervežimus, gaudavo ženkliai mažesnį atlygį nei jam priklausė.

Vengė pateikti dokumentus

Ginčui pasiekus teismą transporto įmonė niekaip nenorėjo sutikti, kad S. B. atliko vidinius pervežimus kitoje ES valstybėje narėje, tvirtino, kad kabotažo jis nevykdė iš viso. Be to, atkakliai stengtasi įrodyti, kad užsieniečio darbas labiau susijęs su Lietuva nei kitomis ES šalimis, nors iš viso S. B. ES šalyse praleido daugiau nei 243 dienas per pusantrų metų. Įdomu yra tai, jog Vilniaus apygardos teismas, grąžindamas bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad vis dėlto užsieniečio atlikti pervežimai galėjo būti laikomi kabotažo operacijomis. O tam įrodyti buvo būtini įmonės dokumentai: pervežimo sutartys, CMR važtaraščiai, GPS duomenys.

Tik per teismą įpareigojus transporto įmonę pateikti visus reikalingus dokumentus, vis dėlto paaiškėjo, kad CMR važtaraščių išrašų įrodyti kabotažo operacijoms neužteks. Jie nėra tiek informatyvūs, kad leistų nustatyti vykdytų operacijų ir dirbto laiko. Taigi teismui pareikalavus iš įmonės pateikti ir GPS duomenis, iš įmonės gautas atsakymas, kad duomenys iš serverių buvo negrįžtamai ištrinti, kaip ir ištrintos atsarginės kopijos. Keisčiausia tai, kad teismas šiose aplinkybėse neįžvelgė jokio tyčinio duomenų slėpimo.

Galiausiai teismas patvirtino, kad vairuotojas visgi atliko kabotažo operaciją. O tai reiškia, kad darbuotojui turėjo būti priskaičiuotas Prancūzijoje taikomas darbo užmokestis.

Visos šios aplinkybės tik parodo, koks sudėtingas darbas teko Aljansui, kuris pirmasis bandė įrodyti, kaip turėtų būti taikomos ES direktyvos dėl tokių pervežimų bei kad jų privalu laikytis visoms transporto įmonėms.

Laimėta byla suformuos naują teismų praktiką

Nors kitoms kabotažo operacijoms įrodyti duomenų pritrūko (dėl įmonės vengimo pateikti dokumentus), svarbiausia šioje byloje buvo tai, kad Aljansui visgi pavyko teisme įrodyti patį kabotažo fakto buvimą. Tai ne tik suformuos naują praktiką teismuose, bet ir padės lengviau nagrinėti panašias bylas ir skundus. Šioje byloje tai yra didžiausias laimėjimas, kurį pavyko pasiekti atkakliu duomenų rinkimu, analize ir komandiniu darbu.

Birželio mėn. 20 d. įvyko pirmasis internetinis susitikimas, kuriame konsultacijas teikė LPSA pirmininkas Audrius Cuzanauskas bei Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pirmininkė Rita Kairienė. Atstovai ne tik pristatė pagrindinius Lietuvoje galiojančius teisinius aspektus darbo santykių tema, bet atsakinėjo ir į dalyvių klausimus.

Pirmiausia ukrainiečiams buvo priminta, koks Lietuvoje nuo 2024 m. sausio mėn. yra įsigaliojęs minimalus atlyginimas bei atlyginimas vairuotojams, dirbantiems Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat akcentuota, jog šis minimalus atlygis negali būti mažesnis, jei darbuotojas dirba pilną darbo dieną. Be to, pirmininkė R. Kairienė priminė, kad visi darbuotojai pagal Darbo kodeksą privalo iš darbdavio gauti atlyginimų lapelį, kuriame nurodytas dirbtų dienų skaičius ir atlygis. Aptarta ir atostogų tvarka bei trukmė, akcentuota tai, jog šeimos, turinčios mažamečių vaikų, gali gauti papildomą laisvą dieną. Pirmininkė priminė, kad bet kokie susitarimai su darbdaviu turi atsispindėti sutartyje raštiškai, nes žodinius susitarimus įrodyti kilus ginčams labai sunku.

Seminaro dalyviai į diskusiją įsitraukė aktyviai ir domėjosi tokiais klausimais, kaip darbuotojų mokesčių dydis Lietuvoje, neįgaliųjų įsidarbinimo galimybės, grąžintini mokesčiai pateikus pajamų deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai ir pan. Atsakinėdamas į ukrainiečių klausimus Aljanso vadovas A. Cuzanauskas pažymėjo, jog visi socialiniai mokesčiai, kuriuos Lietuvoje sumoka ukrainiečiai, kaupiasi pensijai, o mokesčius darbuotojas gali susigrąžinti tik nuo gautų pajamų. Jis taip pat akcentavo, kad tam, jog būtų gaunama minimali pensija, reikia būti Lietuvoje išdirbus mažiausiai 15 metų.

Dalyviams buvo itin aktualus klausimas, kaip Lietuvoje apskaičiuojamas darbo laikas dirbant per šventines dienas, naktimis arba savaitgaliais, ar darbo valandos turi skirtingus įkainius. A. Cuzanauskas atsakė, kad nesvarbu, kokią darbo sutartį yra pasirašęs darbuotojas, darbo laiko įkainių apskaičiavimas dirbant viršvalandžius, per šventines dienas ir pan. yra nurodyti Darbo kodekse, kurie negali būti apskaičiuojami kitaip.

Taip pat ukrainiečiai klausinėjo, ką daryti tokiu atveju, kai atlygis dirbant viršvalandžius yra apskaičiuojamas neteisingai. Pirmiausia A. Cuzanauskas patarė, jog reiktų kreiptis į patį darbdavį ir bandyti išsiaiškinti tarpusavyje. Tokiu atveju, jei darbdavys visiškai nesutinka su darbuotojo nusiskundimu, rekomenduotina tokį paklausimą darbdaviui rašyti raštiškai. Be to, A. Cuzanauskas pridūrė, kad darbuotojo skundas turi būtinai būti užfiksuotas, pasirašytas įmonės sekretoriaus, vadovo ir pan. – tai bus svarus dokumentas vėliau siekiant išsiaiškinti šiuos klausimus teisiškai. Aljanso pirmininkas akcentavo, kad jei darbuotojas, sakykime, kreipiasi į pirmosios instancijos teismą, jis turi būti paruošęs visus reikalingus dokumentus, įrodančius savo skundo pagrįstumą. Tik tokiu atveju komisija arba teismas gali pradėti nagrinėti pretenzijas.

A. Cuzanauskas pridūrė, kad tą dieną, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo arba išeina savo noru, su juo turi būti visiškai atsiskaityta. Kitaip darbdaviui gresia baudos už kiekvieną pradelstą dieną.

Kaip svarbus klausimas buvo aptariamas darbuotojų atleidimas iš darbo. Pirmininkė R. Kairienė teigė, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai darbuotojai atleidžiami iš pareigų be jokio išankstinio raštiško įspėjimo, tiesiog apie tai informuojant žodžiu. Patikėję darbuotojai kitą dieną į darbą neateina, o darbuotojo atleidimas įforminamas kaip grubus Darbo kodekso pažeidimas ir darbuotojas atleidžiamas dėl savo kaltės. R. Kairienė pabrėžė, kad toks darbdavio elgesys yra neteisėtas ir darbuotojas apie atleidimą iš darbo turi žinoti iš anksto bei gauti apie tai dokumentą. Tokiame rašte taip pat turi dar ir būti nurodyta, pagal kokį Darbo kodekso straipsnį darbuotojas yra atleidžiamas.

Toliau ukrainiečiai domėjosi, kokiais atvejais darbuotojas gali būti atleistas iš darbo. R. Kairienė priminė, kad iš darbo atleisti gali ne tik darbdavys, bet savo noru išeiti gali ir pats darbuotojas, tik pažymėjo, kad visa tai turi būti užfiksuota raštiškai.

Iš pateiktų ukrainiečių klausimų buvo galima suprasti, kad užsieniečiai vis dar nedrąsiai gina savo teises, bijo kreiptis ne tik į pačius darbdavius ir išsakyti pretenzijas, bet ir į profesines sąjungas, darbo ginčų komisijas. Tačiau R. Kairienė padrąsino, kad to nereiktų bijoti, nes pasitaiko nemažai atvejų, kai darbuotojas ne tik susigrąžina nepriemokas, kompensacijas, bet ir būna grąžintas į darbą.

Tokios konsultacijas Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas organizuoja nuolat. Organizacijos tikslas padėti ukrainiečiams sėkmingai integruotis į darbo rinką.

Nors tokių vizitų metų dažniausiai aptariamos panašios temos, kas kartą užsieniečiams iškyla vis naujų situacijų, vis naujų klausimų, susijusių su darbo ginčais.

Ukrainiečiai vis dar susiduria su neapmokamų atostogų problema. Jau nebestebina, kad darbuotojai itin dažnai išleidžiami atostogų savo sąskaita ir nesuvokia to pasekmių. Taip pat domėtasi ir sveikatos draudimo niuansais, pensijos kaupimo fonduose ypatumais bei laisvomis dienomis tėvams, auginantiems mažamečius vaikus. LPSA pirmininkas A. Cuzanauskas jau seniai pastebi, kad apie tai dažniausiai ukrainiečiai darbe nėra informuojami. Vis dažniau pasitaikantys ukrainiečių klausimai apie atsiskaitymo lapelius rodo, kad tokių dokumentų negavimas darbovietėse yra tapęs savotiška norma. Deja, tai labai apsunkina darbo laiko apskaitą, ypač, kai dirbama pamainomis, savaitgaliais arba viršvalandžius. Nereti klausimai ir apie atleidimus iš darbo, ypač dėl sveikatos. Ukrainiečiams nėra aišku, kokiais atvejais jie gali tikėtis iš darbdavio kompensacijų, nes dažniausiai, pasiskundę sveikatos sutrikimais darbe, yra tiesiog verčiami išeiti iš darbo savo noru.

Susitikimo metu apie įstojimą į profesines sąjungas ir gynybos galimybes domėjosi ne vienas klausytojas, nes tai tampa vis labiau aktualu. A. Cuzanauskas taip pat atkreipė dėmesį, kad nors ukrainiečiai labai dažnu atveju įsidarbina per Užimtumo tarnybą, ir čia jokių apsaugų jie negauna. Nepaisant to, kad už jų įdarbinimą Lietuvos įmonės iš valstybės gauna įvairių dotacijų. Jei ukrainiečiai kreipiasi dėl darbdavio piktnaudžiavimo, yra tiesiog nukreipiami į Darbo ginčų komisiją ar Darbo inspekciją. O jų sprendimų reikia laukti labai ilgai. Dažniausiai užsieniečiai į šias institucijas nesikreipia visai, nes net nesuvokia, nuo ko reikia pradėti. Arba išgirdę, jog atsakymo dėl ginčų reikės laukti bent mėnesį, gal dar ilgiau, nuleidžia rankas. Tai yra suprantama, nes ukrainiečiai vis dar yra pažeidžiama grupė, jų įsidarbinimo svetimoje šalyje galimybės nėra lengvos.

Po susitikimo dalyviai A. Cuzanauskui dėkojo, kad į daugelį aktualių klausimų buvo atsakyta greitai ir suprantamai, o patarimai, kaip elgtis kilus darbo ginčams, padės lengviau „naviguoti“ darbe.

Konsultacijas organizuoja Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas kartu su partneriais: VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, VšĮ „Socialinis architektas“, įgyvendinant JAV valstybės departamento (U.S. Department of State) remiamą projektą „Strateginė partnerystė: nuo pabėgėlio iki darbuotojo“ (angl. Strategic Partnership ‘From Refugee to Employee’) (Nr. SLH50023GR0016).

Daugiau nei porą valandų trukęs susitikimas su ukrainiečiais iš įvairių Lietuvos regionų dar kartą patvirtino, kad tokios konsultacijos yra iš tiesų labai aktualios. Konsultacijų dalyviai aktyviai domėjosi ne tik darbo teisės, darbo sutarčių, socialinių išmokų klausimais, bet ir emigravimo niuansais.

A. Cuzanauskas diskusijų metu pastebėjo, jog ukrainiečiai dažnai skundžiasi, jog darbovietėse negauna atsiskaitymo lapelių. Tai labai apsunkina supratimą, kiek darbuotojas uždirbo, ypač kai dirbamas pamaininis darbas arba viršvalandžiai. Be to, tai yra puiki terpė darbdaviams piktnaudžiauti. Taip pat sulaukta ir klausimų dėl tam tikrų sumų išskaitymų iš atlyginimo už darbo priemones ir aprangą bei priverstinių neapmokamų atostogų išėjimo. Deja, bet panašūs nusiskundimai yra ypač dažni. Ukrainiečius taip pat domino ir nelaimingų atsitikimų buityje ir darbe tvarka.

A. Cuzanauskas pažymėjo, kad tokie susitikimai yra itin naudingi abiem pusėms – tiek darbuotojams, tiek profesinėms sąjungoms. Užsieniečiai ne tik gauna tiesioginius atsakymus į aktualius klausimus, bet ir kartu pasidalija įvairiomis situacijomis bei istorijomis darbe. Tai leidžia Aljansui suvokti, kokio masto yra ukrainiečių išnaudojimo Lietuvos įmonėse problematika.

,,Atvykstantys darbo migrantai į Lietuvą, tiki kad dirbs į civilizuotoje Europoje ir netiki, kad gali būti apgauti. Bet realybė yra kita. Darbo santykiai jau seniai yra iškreipti. LPSA šiuo metu sprendžia keturias prekybos žmonėmis bylas“ – apskritojo stalo diskusiją pradėjo Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso vadovas Audrius Cuzanauskas.

Nors jau ir XI amžius, bet pašnekovai užvirė labai rimtą diskusiją apie tai, kaip galima kuo skubiau gauti kokybišką pagalbą nukentėjusiems darbuotojams migrantams nuo darbdavių.

Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis atstovė Dovilė Kairienė paaiškino kaip atskirti prekybos žmonėmis aukas ir parinkti teisingas pagalbos priemones. ,,Svarbu yra bendradarbiauti su atsakingomis organizacijomis, tokiomis kaip policija, Raudonasis kryžius, KOPŽI, profesinėmis sąjungomis ir kt., nes vienos organizacijos gali padėti teisiškai, kitos aprūpinti reikalingomis priemonėmis išgyvenimui. ,,Atrodo gyvename civilizuotoje visuomenėje, bet darbinis išnaudojimas yra labai didelis, įrodymų daug, bet ikiteisminiai tyrimai nepradedami, o pradėti yra nutraukiami. Konsultacijos yra brangios, niekas už dyką nekonsultuoja” – apgailestavo K. MIšinienė.

Užimtumo tarnybos atstovė Vida Rasimavičienė patvirtino, kad skundų jų įstaiga iš dirbančių užsieniečių paprastai nesulaukia. ,,Mes dirbame su oficialiais pabėgėliais iš Ruklos, padedame jiems integruotis ir kitai klausimais”- paaiškino V. Rasimavičienė.

Seimo kontrolės įstaigos atstovė Goda Jurevičiūtė pripažino, kad yra šokiruota girdima informacija ir šių problemų sprendime prisidėti niekada neteko. ,,Pripažįstame, kad tai žmogaus teisių problema, bet mes neturime jokių galimybių jiems padėti. Tam turėtų būti specialus reguliavimas” – svarstė G.Jurevičiūtė.

Visi apskrito stalo dalyviai vieningai nusprendė, kad tai turėtų būti valstybės interesas padėti nuo darbdavių nukentėjusiems ir į spąstus pakliuvusiems atvykėliams.UŽT atstovė Ernesta Varnaitė patvirtino , kad reikalinga yra nauja kvota atvykstančių užsieniečių įdarbinimui. ,,Pasibaigus jai darbdavys turėtų gauti leidimą vėl įdarbinti užsienietį. Dabar darbdaviai tų kvotų ,,prisiima” per daug ir neišnaudoja jų racionaliai. Dėka šios situacijos atsiranda daug ,,klaidžiojančių migrantų” – dalinosi E.Varnaitė. UŽT atstovė siūlė nelaikyti šių žmonių be darbo ir nepatogioje situacijoje, o padėti jiems grįžti namo.

,,Tokie darbuotojai nenori grįžti namo, nes čia atvyko dirbti prisiskolinę pinigų, kad galėtų gauti darbo vietą” – replikavo A.Cuzanauskas. Anot jo, nei teisėsaugai, nei prokuratūrai tai nerūpi. ,,Taip pat niekam neįdomu, kad transporto įmonės neleidžia žymėti pilno darbo laiko” – dar pridūrė profsąjungos atstovas.

,,Gal mes galime paprašyti Jūsų pagalbos ir bendradarbiauti?” – K.Mišinienė kreipėsi į Tarptautinės migracijos organizacijos atstovę Jurgą Mickienę. Atsakymas buvo teigiamas. Tokių diskusijų bus daugiau. Laukite tęsinio…

Kadangi problema opi, o rinkimai į Europos Parlamentą čia pat, konferencijos organizatoriai pakvietė Europos transporto darbuotojų federacijos atstovą Josefą Maurerį ir didžiausių Lietuvos politinių partijų kandidatus į Europos Parlamentą. Į kvietimą atsiliepė Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Seimo narys Algirdas Sysas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Marius Vaščega, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, Seimo narys Giedrius Surplys, Laisvės partijos atstovė Gražvyda Petrikaitė, Liberalų sąjūdžio atstovas, Seimo narys Andrius Bagdonas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos, Seimo narys Andrius Bagdonas.

Į klausimą, ar profesinės sąjungos turi galią pokyčiams valstybėje, visi kandidatai pritarė vieningai. Jie pasisakė, kad profsąjungos yra būtinos, svarbios, kad jas reikia girdėti ir gerbti kiekvieną darbuotoją. ETF atstovas Josefas Maureris pabrėžė, kad trišalis bendradarbiavimas ir socialinis dialogas yra svarbus iš visų pusių – vyriausybės, darbdavių ir darbuotojų.  ,,Transporto sektorius Europoje atrodo mažiausiai patrauklus  ir jam skiriama mažiausiai dėmesio. Sutinku, kad transportas turi būti konkurencingas, tačiau žmonės čia neturi būti išnaudojami, o jo yra daug ir ne tik Jūsų šalyje“ – priminė J.Maureris.

,,Situaciją transporte reikia viešinti, nebijoti kelti problemų. Trečiųjų šalių darbuotojų atsivežimas neišspręs problemų, jei darbo sąlygos bus nepakenčiamos. Šie žmonės irgi turi lūkesčių ir geros sąlygos bei pakankamas atlygis juos irgi motyvuoja“. Turime stiprinti kolektyvines derybas ir tarpvalstybinį darbo inspekcijų bendradarbiavimą, turėtume į šią sritį pritraukti moterų, kelti darbuotojų kvalifikacijas arba persikvalifikuoti“ – kalbėjo svečias iš ETF.
J.Maureris akcentavo, kad būtina įmonių socialinė atsakomybė, siūlė užtikrinti jų priežiūrą, kad jos laikytųsi įsipareigojimų bei darbo kodekso.

A.Bagdonas paminėjo mokytojų bei ūkininkų streikus. ,,Kultūringi pasipriešinimai yra naudingi, kad ateitų pokyčiai“ – akcentavo ,,Vardan Lietuvos“ atstovas.

A.Sysas siūlė ,,nevaidinti“ Trišalių Tarybų, bet rūpintis, kad visiems čia dirbantiems būtų gerai“.

G. Petrikaitė pasiūlė kuo daugiau moterų įstitraukti sprendžiant klausimus transporto sektoriuje. Ji akcentavo, kad transporto sektorius sukuria didžiausią BVP. Tam pritarė ir G.Surplys. Jis ragino verslą ,,dalintis“ uždirbamu pelnu, motyvuoti darbuotojus taip skatinant rinkos plėtrą. ,,Mobilumo paketas būtinas tam, kad visiems EU garantuotų vienodas sąlygas ir nereikia jo bijoti“ – akcentavo LVŽS atstovas.

Lietuvos profesinių sąjungų pirmininkas Audrius Cuzanauskas priminė, kad Lietuvos transporto sektorius pagal pervežimų skaičių yra trečias. Jis iškėlė klausimą, ar tikrai 13 proc BVP yra pakankamas. ,,Ar tikrai mes surenkame pakankamą kiekį mokesčių? Ar tikrai šis sektorius toks nusigyvenęs, kad negali mokėti vairuotojui normalios algos ir kiek ilgai gelbės verslininkus pigi darbo jėga” – uždavė svarbius klausimus profsąjungų atstovas.

M. Vaščega sureagavo, kad reikia peržiūrėti mokesčius. Siūlė aktyviai dalyvauti priimant sprendimus Europos Parlamente. G. Petrikaitė kalbėjo, kad būtų naudinga jei kuo daugiau moterų įstitrauktų sprendžiant klausimus transporto sektoriuje.

Uždavus klausimą, kiek Lietuvos transporto sektoriuje dirba lietuvių darbuotojų, vienbalsiai visi kandidatai atsakė, kad 10 proc. A. Bagdonas pasiūlė į tai žiūrėti atsakingiau ir atvykstantiems asmenims, kurie čia dirba pasiūlė mokytis lietuvių kalbos.

A.Kupčinskas pasipiktino dabartinio Susisiekimo ministro veikla ir pripažino, kad vairuotojų atlyginimai yra tikrai per maži. ,,Už tokią algą nebenori dirbti lietuviai, todėl darbdaviai priversti vežtis pigią darbo jėgą. Savininkai siekia pelno, todėl mokėti mažai yra jiems naudinga” – argumentavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovas.

,,Negalima nuolaidžiauti šiam didžiausiam sektoriui, kuris dažnai elgiasi piktybiškai. Būtina griežtinti reikalavimus įsidarbinti mūsų valstybėje, riboti kvotas. Negalima vairuotojų atlyginimų riboti koeficientu ar dienpinigiais. Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet naudojame rytietiškus metodus išnaudojant darbuotojus“ – piktinosi A.Sysas.

,,Kai verslai skaičiuoja savo pelnus, siūlome pagalvoti ir apie darbuotojų atlyginimus bei jų darbo sąlygas“- pasiūlė A. Bagdonas.

,,Mažinkim imigraciją, motyvuokim dirbančius ir dar neišvykusius lietuvius, išlikim darbščiausia tauta, vadovaukimės socialinio teisingumo principu” – diskusiją pabaigė LPSA pirmininkas.

Projektinė veikla: ,,Lietuvos ir Norvegijos bendradarbiavimas siekiant efektyviau vykdyti darbo teisės įstatymus ir stiprinti kovą su nusikalstama veika, susijusia su darbo santykiais transporto sektoriuje“. Projekto numeris 2020/530717, remiamas Innovation Norway pagal 2014–2021 m. Norvegijos finansinio mechanizmo „Socialinis dialogas – orus darbas“.