Lietuvos profesinių sąjungų (LPSA) Aljansui ir Lietuvos vežėjų profesine sąjungai (LVPS) labai darbingas metas. Šių organizacijų pagalbos prašosi darbuotojai ne tik iš Lietuvos, bet ir atvykstantys darbo migrantai.
Profesinė sąjunga yra demokratinė organizacija, kuri gina ne darbdavių, bet darbuotojų interesus. Apmaudu kai profsąjungos negali skirti pakankamai laiko ginti savo narius, nes turi aiškintis dėl viešoje erdvėje eskaluojamų neteisingų transporto sektoriaus interpretacijų apie sąžiningai dirbančias profsąjungas.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos atstovas viešai apkaltino LPSA vadovą ,,reketu ir stogo siūlymu“. Asociacija supyko kai profsąjunga pakvietė į derybas paruošusi bendradarbiavimo juodraštinį variantą. Toje sutartyje buvo palikta daug vietos deryboms, bet nario mokesčio sumą jie suprato kaip siūlomą ,,stogą“, nors tą mokestį turėtų mokėti patys darbuotojai iš savo atlyginimo. Taip interpretuoti buvo patogiau, nes dauguma skaito tik antraštes.
Ar kas nors apskritai domisi kaip dirba profsąjungos, iš ko jos gyvena, kaip veikia? Taip, jos nėra labai mėgstamos, nes šios organizacijos verčia mus visus laikytis socialinio teisingumo, jos paprastai gina silpnesniąją šalį.
Kaip bežiūrėsi, profesinės sąjungos yra išlaikomos iš verslo lėšų. Įstatymas nedraudžia, netgi skatina darbdaviams remti profesines sąjungas. Ir koks skirtumas, darbuotojas ar darbdavys mokės profesinėms sąjungoms? Čia problema yra darbo migrantams. Užsieniečiai, nežinantys kalbos, nepažįstantys profsąjungų vadovų, negali žinoti, kuo galima pasitikėti, o kuo ne. Būti ar nebūti vienos ar kitos profesinės sąjungos nariu, reikia nuspręsti pačiam darbuotojui. Apie profsąjungas reikia daug žinoti, turėti pakankamai teisinių žinių. Todėl LPSA ir pasiūlė įmonėms ir profsąjungoms bendradarbiauti: darbuotojus šviesti, kad nekiltų nesusipratimų tarp darbuotojų ir darbdavio. Taip darbdavys išvengtų problemų, sutaupytų laiko, o darbuotojams informacija būtų suteikta jiems suprantama kalba.
Profsąjunga yra ne pelno siekianti organizacija ir jai reikia kažkaip išsilaikyti. Ir ji išsilaiko, nepriklausomai, kiek turi narių. Profsąjunga bankrutuoti negali. O darbdaviai neturi teisės kištis į profesinių sąjungų reikalus.
Visos profesinės sąjungos kviečia įstoti, aiškina, ką jos daro, nors ne visos daro tą, ką aiškina.
Neseniai atvykus kitataučiui sunku susigaudyti, kur jam stoti. Apgaulė darbo migrantų tyko iš visų pusių. Todėl darbuotojus atstovauti būtina. Profsąjungai būtina išsilaikyti, nes turi būti tokia institucija, į kurią darbuotojai galėtų kreiptis. Deja, mūsų valstybėje darbuotojai sužino apie tokią profesinę sąjungą tik tada, kai yra problema, kai jau reikia kreiptis.
Juoką kelia kaltinimai Lietuvos profesinių sąjungų vadovui. Jis kaltinamas reketu. Anot, darbdavių atstovo profsąjungos vadovas juos reketuoja. Reketas nuo profesinių sąjungų reikalavimų skiriasi tuo, kad reketininkai grasina susidorojimu neteisinėmis priemonėmis, nedaro nuolaidų, nustato terminus ir vykdo sankcijas. Kaip lengva nepatogius siūlymus pavadinti reketu. Profsąjunga siūlo susitarti, jos siūlo įmonių vadovams padėti šviesti jų darbuotojus. Pasiūlymai pateikiami deryboms, stengiamasi susiderėti atsižvelgiant į teisės normas.
Kai derybose keliami reikalavimai darbo, profsąjungų veiklos ar socialinio dialogo klausimais ir įspėjama dėl galimų su teise suderintų pasekmių, tai yra normalu. Darbdaviai norėtų, kad darbuotojai profesinių į profesines sąjungas nestotų. Dažnai net grasina, daro spaudimą jų lyderiams. Darbdaviai norėtų, kad profsąjungos būtų jiems parankios, visada sutiktų su jų sprendimais ir manipuliacijomis.
,,Lietuvos ryte“ rašoma, kad užpernai Lietuvos vežėjams ir profesinių sąjungų atstovams derantis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, profsąjungos vadovas iš jų demonstratyviai pasišalino ir per pusvalandį sugebėjo sušaukti žurnalistus į spaudos konferenciją. Todėl kilo abejonių, ar tik demonstratyvus išėjimas nebuvo suplanuotas iš anksto.
Tada iš derybų pasišalino ne vienas LPSA vadovas, o visa dalis Forumo derybininkų, išskyrus vieną. Jeigu kyla abejonių, kad partneriai derasi sąžiningai, protestuojantis pasišalinimas iš derybų yra normalus veiksmas. Derybose dažnai būna, kad kuri nors šalis patiria spaudimą. Tad pasitraukti iš derybų jeigu numatoma jų baigtis netenkina – trauktis normalu. Politikoje tai ypač dažnas pasirinkimas.
Šiuo atveju išėjimas iš derybų buvo pagrįstas, nes šalims nesusitarus, Vyriausybė priėmė sprendimą, kai šalys galėjo susitarti, bet nesusitarė dėl darbdavių derybininkų užsispyrimo.
Darbdavius atstovaujanti organizacija teigia, kad profsąjungos dažniausiai transporto įmonėms bando primesti visai svetimas problemas – darbuotojų nuomos įmonių. ,,Jos įdarbina vairuotojus ir nuomoja kitų šalių įmonėms, paskui dėl kilusių incidentų kaltinami mūsų verslininkai, nors jie niekuo dėti. Bet tos įmonės net nėra transporto įmonės, jos dažnai neturi nė vieno vilkiko ir šimtus darbuotojų, tai visai kitas verslas, tačiau jų problemas bandoma parodyti kaip mūsų problemas“, – piktinosi verslo atstovas.
Tai yra išsisukinėjimas ir parodymas kiek yra teisės spragų. Iš tikrųjų firmos samdo darbuotojus, pačios darbo jiems neduoda, bet vairuotojus nuomoja kitoms įmonėms ir už tai gauna atlygį. Bet tokiais darbuotojais niekas nesirūpina. Darbdaviai sakosi „niekuo dėti“, jeigu jie nenuomoja darbuotojų iš tų firmų. Tačiau, jeigu darbo duoda, negali teigti, kad tai ne jų problemos. Jie nesirūpina nei pačiais darbuotojais, nei firmomis, kurios tuos darbuotojus samdo. Bet kažkas už tai turi atsakyti.
Samdydami užsieniečius, Lietuvos vežėjai pažeidžia mūsų valstybės vairuotojų teises. Taip atiduodamos jų darbo vietos kitų šalių asmenims. Čia pažeidžiami mūsų ir atvykusių piliečių, nežinančių savo teisių, interesai. Tad vežėjams nereiktų apsimesti, kad darbo sąlygas sudaro darbdaviai, kurie žino ką ir kaip reikia daryti. Kol vairuotojas vykdo stambiųjų vežėjų užduotis (nesvarbu kas tarpininkas), tas ir atsako už jų darbo sąlygas.
Darbdavių organizacijos vadovas kelia klausimą, kodėl keliami reikalavimai vairuotojams, o nekeliamas slaugytojų atlyginimo klausimas. Tai daryti kaip ir neetiška. Slaugytojų kita profesija, o ten yra kitos profesinės sąjungos, kurios turėtų pasirūpinti.
Labai keistai atrodo kai milijonus ,,vartantys“ lobistai skaičiuoja profsąjungos pinigus. Atrodo keistai, kai darbdaviai rūpinasi profesinių sąjungų darbuotojų atlyginimais. Deja, profesinės sąjungos negeneruoja tokių pelnų kaip vežėjai, tai ne pelno siekiančios organizacijos ir dauguma darbuotojų dirba ne pilnu etatu, nes tai tik papildomas darbas. Deja, profsąjungos dar turi susimokėti valstybei mokesčius be jokių lengvatų.
Įdomiausias priekaištas aljansui – bendradarbiavimas su kitų šalių profesinėmis sąjungomis. Profesinės sąjungos turi pasaulines struktūras, viena kitą remia. Jos rodo palaikymą, kitų šalių profsąjungoms ir taip laukia jų atsako. Tame tarpe ir Rusijos. Šiuo metu daugelio šalių profesinės sąjungos remia Rusijos pažangią visuomenę ir reikalavimus išlaisvinti Aleksejų Navalną. Rusijos profesinės sąjungos dalyvauja tarptautinių profesinių sąjungų renginiuose, kur ir Lietuvos profsąjungų atstovai neplanuotai gali susitikti. Ir, kad tos Vokietijos profesinės sąjungos, su kuriomis bendradarbiauja LPSA yra už įstatymo ribų – duomenų nėra.
Daug vežėjų gąsdina, kad logistikos įmonės išsikels į kitą šalį. Lenkijoje irgi yra įstatymai ir mokesčius mokėti reikia, teisinė sistema ten irgi stiprėja. Dabar trūksta vairuotojų Lietuvos piliečių, tad iškyla klausimas ar šis verslas Lietuvai reikalingas arba kažkas daroma blogai. Dabar daugumoje logistikos įmonių dirba asmenys iš trečiųjų šalių. Jie išsiveža iš mūsų ką uždirbo ir pinigai išleidžiami kitur. Ir ar mums reikia, kad mums dirbtų užsieniečiai vergai, ar mes norime būti vergovės valstybe? Mes pirmiausia turėtume rūpintis darbo vietomis savo piliečiams. Bet jei piliečiai apeina transporto sektorių, reiškia problemų šiame sektoriuje tikrai yra.
Jeigu darbdaviams trūksta darbuotojų, kyla klausimas, ar tas verslas šaliai reikalingas? Mūsų piliečių netenkina dabartinės sąlygos Lietuvos logistikos įmonėse. Ar kas domėjosi kodėl? Jeigu būtų viskas gerai – logistikos įmonės skelbtų konkursus darbo vietoms užimti. Darbo ginčų komisijoje kas trečias darbuotojas dirbantis transporto sektoriuje aiškinasi darbo santykius ir bando prisiteisti savo uždirbtą atlyginimą. Ar tai normalu?
Lietuva turi dideles kvotas darbo migrantams. Todėl jeigu jau įsileidžiame trečiųjų šalių darbo jėgą, pasirūpinkime ja, juk jie irgi žmonės. Kai lietuviai matys, kad pagaliau transporto sektorius rūpinasi darbo migrantais, tai į darbo rinką grįš ir vietiniai. Juk kiekvienas nori dirbti arčiau namų.
Negalima sakyti, kad visi, bet nemažai vežėjų darbdavių pažeidinėja darbuotojų teises. Dėl to neranda vairuotojų Lietuvoje, samdosi iš kitų šalių. Tuo jie daro žalą Lietuvos piliečiams. Užsienio piliečiai užima Lietuvos piliečių darbo vietas ir gavę atlyginimus, pinigus išsiveža arba išsiunčia savo artimiesiems į užsienį. Visos šalys, darbdaviai už verslą, o profsąjungos už savo narių ir savo šalies darbuotojų interesus. Kelių transporto darbdaviams, vežėjams svarbu tik jų verslas ir kuo didesnis pelnas.
Ten, kur darbdaviai bendradarbiauja su profesinėmis sąjungomis, profsąjungos prisideda prie darbuotojų kompetencijos, dalyvauja kartu su darbdavio atstovais kvalifikacinėse komisijose, vertina darbuotojo kompetenciją, ir jeigu darbuotojas buvo ne sąžiningas, visada bus įrodyta, ir profesinė sąjunga paaiškins tam darbuotojui jo klaidas, paaiškins kokias teises jis turi. Tačiau profesinės sąjungos užduotis visais atvejais padėti darbuotojui, o jeigu negali pilnai padėti, tai bent palengvinti situaciją.
Baudžiava buvo panaikinta dėl to, kad priverstinis darbas nenešė maksimalios naudos, žmonės pasipriešino priverstiniam vergiškam darbui. Pagaliau buvo suprasta, kad tik laisvas ir motyvuotas darbuotojas dirbs geriau, nei engiamas. Profesinės sąjungos, bandydamos užtikrinti, kad darbuotojas jaustųsi saugus ir patenkintas, tokiomis sąlygomis dirbs geriau, dėl to pagėrės ir darbo rezultatai, o tai svarbu darbdaviui. Tai ypač aktualu vairuotojams. Jei vairuos pailsėjęs ir laimingas vairuotojas, eismo įvykių bei kitų nelaimių bus mažiau ir krovinys bus pristatytas saugiai.
Tikrai sunku įvertinti profesinių sąjungų darbą pinigine suma, bet jų darbas labai svarbus, pilietiškas ir labai reikalingas demokratinėje valstybėje. Kai kariauja darbdavys ir profsąjunga – nukenčia darbuotojas. Jau būtų pats laikas atsisukti į žmogų. Tarybų sąjunga jau žlugusi, laikas sustoti viską tempti savo pusėn ir krauti kišenes. Atėjo laikas sąžiningam verslui ir laimingam dirbančiąjam.
Lietuvos profesinių sąjungų (LPSA) Aljansui ir Lietuvos vežėjų profesine sąjungai (LVPS) labai darbingas metas. Šių organizacijų pagalbos prašosi darbuotojai ne tik iš Lietuvos, bet ir atvykstantys darbo migrantai.
Profesinė sąjunga yra demokratinė organizacija, kuri gina ne darbdavių, bet darbuotojų interesus. Apmaudu kai profsąjungos negali skirti pakankamai laiko ginti savo narius, nes turi aiškintis dėl viešoje erdvėje eskaluojamų neteisingų transporto sektoriaus interpretacijų apie sąžiningai dirbančias profsąjungas.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos atstovas viešai apkaltino LPSA vadovą ,,reketu ir stogo siūlymu“. Asociacija supyko kai profsąjunga pakvietė į derybas paruošusi bendradarbiavimo juodraštinį variantą. Toje sutartyje buvo palikta daug vietos deryboms, bet nario mokesčio sumą jie suprato kaip siūlomą ,,stogą“, nors tą mokestį turėtų mokėti patys darbuotojai iš savo atlyginimo. Taip interpretuoti buvo patogiau, nes dauguma skaito tik antraštes.
Ar kas nors apskritai domisi kaip dirba profsąjungos, iš ko jos gyvena, kaip veikia? Taip, jos nėra labai mėgstamos, nes šios organizacijos verčia mus visus laikytis socialinio teisingumo, jos dažnai gina silpnesniąją šalį.
Kaip bežiūrėsi, profesinės sąjungos yra išlaikomos iš verslo lėšų. Įstatymas nedraudžia, netgi skatina darbdaviams remti profesines sąjungas. Ir koks skirtumas, darbuotojas ar darbdavys mokės profesinėms sąjungoms? Čia problema yra darbo migrantams. Užsieniečiai, nežinantys kalbos, nepažįstantys profsąjungų vadovų, negali žinoti, kuo galima pasitikėti, o kuo ne. Būti ar nebūti vienos ar kitos profesinės sąjungos nariu, reikia nuspręsti pačiam darbuotojui. Apie profsąjungas reikia daug žinoti, turėti pakankamai teisinių žinių. Todėl LPSA ir pasiūlė įmonėms ir profsąjungoms bendradarbiauti: darbuotojus šviesti, kad nekiltų nesusipratimų tarp darbuotojų ir darbdavio. Taip darbdavys išvengtų problemų, sutaupytų laiko, o darbuotojams informacija būtų suteikta jiems suprantama kalba.
Profsąjunga yra ne pelno siekianti organizacija ir jai reikia kažkaip išsilaikyti. Ir ji išsilaiko, nepriklausomai, kiek turi narių. Profsąjunga bankrutuoti negali. O darbdaviai neturi teisės kištis į profesinių sąjungų reikalus.
Visos profesinės sąjungos kviečia įstoti, aiškina, ką jos daro, nors ne visos daro tą, ką aiškina.
Neseniai atvykus kitataučiui sunku susigaudyti, kur jam stoti. Apgaulė darbo migrantų tyko iš visų pusių. Todėl darbuotojus atstovauti būtina. Profsąjungai būtina išsilaikyti, nes turi būti tokia institucija, į kurią darbuotojai galėtų kreiptis. Deja, mūsų valstybėje darbuotojai sužino apie tokią profesinę sąjungą tik tada, kai yra problema, kai jau reikia kreiptis.
Juoką kelia kaltinimai Lietuvos profesinių sąjungų vadovui. Jis kaltinamas reketu. Anot, darbdavių atstovo profsąjungos vadovas juos reketuoja. Reketas nuo profesinių sąjungų reikalavimų skiriasi tuo, kad reketininkai grasina susidorojimu neteisinėmis priemonėmis, nedaro nuolaidų, nustato terminus ir vykdo sankcijas. Kaip lengva nepatogius siūlymus pavadinti reketu. Profsąjunga siūlo susitarti, jos siūlo įmonių vadovams padėti šviesti jų darbuotojus. Pasiūlymai pateikiami deryboms, stengiamasi susiderėti atsižvelgiant į teisės normas.
Kai derybose keliami reikalavimai darbo, profsąjungų veiklos ar socialinio dialogo klausimais ir įspėjama dėl galimų su teise suderintų pasekmių, tai yra normalu. Darbdaviai norėtų, kad darbuotojai profesinių į profesines sąjungas nestotų. Dažnai net grasina, daro spaudimą jų lyderiams. Darbdaviai norėtų, kad profsąjungos būtų jiems parankios, visada sutiktų su jų sprendimais ir manipuliacijomis.
,,Lietuvos ryte“ rašoma, kad užpernai Lietuvos vežėjams ir profesinių sąjungų atstovams derantis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, profsąjungos vadovas iš jų demonstratyviai pasišalino ir per pusvalandį sugebėjo sušaukti žurnalistus į spaudos konferenciją. Todėl kilo abejonių, ar tik demonstratyvus išėjimas nebuvo suplanuotas iš anksto.
Tada iš derybų pasišalino ne vienas LPSA vadovas, o visa dalis Forumo derybininkų, išskyrus vieną. Jeigu kyla abejonių, kad partneriai derasi sąžiningai, protestuojantis pasišalinimas iš derybų yra normalus veiksmas. Derybose dažnai būna, kad kuri nors šalis patiria spaudimą. Tad pasitraukti iš derybų jeigu numatoma jų baigtis netenkina – trauktis normalu. Politikoje tai ypač dažnas pasirinkimas.
Šiuo atveju išėjimas iš derybų buvo pagrįstas, nes šalims nesusitarus, Vyriausybė priėmė sprendimą, kai šalys galėjo susitarti, bet nesusitarė dėl darbdavių derybininkų užsispyrimo.
Darbdavius atstovaujanti organizacija teigia, kad profsąjungos dažniausiai transporto įmonėms bando primesti visai svetimas problemas – darbuotojų nuomos įmonių. ,,Jos įdarbina vairuotojus ir nuomoja kitų šalių įmonėms, paskui dėl kilusių incidentų kaltinami mūsų verslininkai, nors jie niekuo dėti. Bet tos įmonės net nėra transporto įmonės, jos dažnai neturi nė vieno vilkiko ir šimtus darbuotojų, tai visai kitas verslas, tačiau jų problemas bandoma parodyti kaip mūsų problemas“, – piktinosi verslo atstovas.
Tai yra išsisukinėjimas ir parodymas kiek yra teisės spragų. Iš tikrųjų firmos samdo darbuotojus, pačios darbo jiems neduoda, bet vairuotojus nuomoja kitoms įmonėms ir už tai gauna atlygį. Bet tokiais darbuotojais niekas nesirūpina. Darbdaviai sakosi „niekuo dėti“, jeigu jie nenuomoja darbuotojų iš tų firmų. Tačiau, jeigu darbo duoda, negali teigti, kad tai ne jų problemos. Jie nesirūpina nei pačiais darbuotojais, nei firmomis, kurios tuos darbuotojus samdo. Bet kažkas už tai turi atsakyti.
Samdydami užsieniečius, Lietuvos vežėjai pažeidžia mūsų valstybės vairuotojų teises. Taip atiduodamos jų darbo vietos kitų šalių asmenims. Čia pažeidžiami mūsų ir atvykusių piliečių, nežinančių savo teisių, interesai. Tad vežėjams nereiktų apsimesti, kad darbo sąlygas sudaro darbdaviai, kurie žino ką ir kaip reikia daryti. Kol vairuotojas vykdo stambiųjų vežėjų užduotis (nesvarbu kas tarpininkas), tas ir atsako už jų darbo sąlygas.
Darbdavių organizacijos vadovas kelia klausimą, kodėl keliami reikalavimai vairuotojams, o nekeliamas slaugytojų atlyginimo klausimas. Tai daryti kaip ir neetiška. Slaugytojų kita profesija, o ten yra kitos profesinės sąjungos, kurios turėtų pasirūpinti.
Labai keistai atrodo kai milijonus ,,vartantys“ lobistai skaičiuoja profsąjungos pinigus. Atrodo keistai, kai darbdaviai rūpinasi profesinių sąjungų darbuotojų atlyginimais. Deja, profesinės sąjungos negeneruoja tokių pelnų kaip vežėjai, tai ne pelno siekiančios organizacijos ir dauguma darbuotojų dirba ne pilnu etatu, nes tai tik papildomas darbas. Deja, profsąjungos dar turi susimokėti valstybei mokesčius be jokių lengvatų.
Įdomiausias priekaištas aljansui – bendradarbiavimas su kitų šalių profesinėmis sąjungomis. Profesinės sąjungos turi pasaulines struktūras, viena kitą remia. Jos rodo palaikymą, kitų šalių profsąjungoms ir taip laukia jų atsako. Tame tarpe ir Rusijos. Šiuo metu daugelio šalių profesinės sąjungos remia Rusijos pažangią visuomenę ir reikalavimus išlaisvinti Aleksejų Navalną. Rusijos profesinės sąjungos dalyvauja tarptautinių profesinių sąjungų renginiuose, kur ir Lietuvos profsąjungų atstovai neplanuotai gali susitikti. Ir, kad tos Vokietijos profesinės sąjungos, su kuriomis bendradarbiauja LPSA yra už įstatymo ribų – duomenų nėra.
Daug vežėjų gąsdina, kad logistikos įmonės išsikels į kitą šalį. Lenkijoje irgi yra įstatymai ir mokesčius mokėti reikia, teisinė sistema ten irgi stiprėja. Dabar trūksta vairuotojų Lietuvos piliečių, tad iškyla klausimas ar šis verslas Lietuvai reikalingas arba kažkas daroma blogai. Dabar daugumoje logistikos įmonių dirba asmenys iš trečiųjų šalių. Jie išsiveža iš mūsų ką uždirbo ir pinigai išleidžiami kitur. Ir ar mums reikia, kad mums dirbtų užsieniečiai vergai, ar mes norime būti vergovės valstybe? Mes pirmiausia turėtume rūpintis darbo vietomis savo piliečiams. Bet jei piliečiai apeina transporto sektorių, reiškia problemų šiame sektoriuje tikrai yra.
Jeigu darbdaviams trūksta darbuotojų, kyla klausimas, ar tas verslas šaliai reikalingas? Mūsų piliečių netenkina dabartinės sąlygos Lietuvos logistikos įmonėse. Ar kas domėjosi kodėl? Jeigu būtų viskas gerai – logistikos įmonės skelbtų konkursus darbo vietoms užimti. Darbo ginčų komisijoje kas trečias darbuotojas dirbantis transporto sektoriuje aiškinasi darbo santykius ir bando prisiteisti savo uždirbtą atlyginimą. Ar tai normalu?
Lietuva turi dideles kvotas darbo migrantams. Todėl jeigu jau įsileidžiame trečiųjų šalių darbo jėgą, pasirūpinkime ja, juk jie irgi žmonės. Kai lietuviai matys, kad pagaliau transporto sektorius rūpinasi darbo migrantais, tai į darbo rinką grįš ir vietiniai. Juk kiekvienas nori dirbti arčiau namų.
Negalima sakyti, kad visi, bet nemažai vežėjų darbdavių pažeidinėja darbuotojų teises. Dėl to neranda vairuotojų Lietuvoje, samdosi iš kitų šalių. Tuo jie daro žalą Lietuvos piliečiams. Užsienio piliečiai užima Lietuvos piliečių darbo vietas ir gavę atlyginimus, pinigus išsiveža arba išsiunčia savo artimiesiems į užsienį. Visos šalys, darbdaviai už verslą, o profsąjungos už savo narių ir savo šalies darbuotojų interesus. Kelių transporto darbdaviams, vežėjams svarbu tik jų verslas ir kuo didesnis pelnas.
Ten, kur darbdaviai bendradarbiauja su profesinėmis sąjungomis, profsąjungos prisideda prie darbuotojų kompetencijos, dalyvauja kartu su darbdavio atstovais kvalifikacinėse komisijose, vertina darbuotojo kompetenciją, ir jeigu darbuotojas buvo ne sąžiningas, visada bus įrodyta, ir profesinė sąjunga paaiškins tam darbuotojui jo klaidas, paaiškins kokias teises jis turi. Tačiau profesinės sąjungos užduotis visais atvejais padėti darbuotojui, o jeigu negali pilnai padėti, tai bent palengvinti situaciją.
Baudžiava buvo panaikinta dėl to, kad priverstinis darbas nenešė maksimalios naudos, žmonės pasipriešino priverstiniam vergiškam darbui. Pagaliau buvo suprasta, kad tik laisvas ir motyvuotas darbuotojas dirbs geriau, nei engiamas. Profesinės sąjungos, bandydamos užtikrinti, kad darbuotojas jaustųsi saugus ir patenkintas, tokiomis sąlygomis dirbs geriau, dėl to pagėrės ir darbo rezultatai, o tai svarbu darbdaviui. Tai ypač aktualu vairuotojams. Jei vairuos pailsėjęs ir laimingas vairuotojas, eismo įvykių bei kitų nelaimių bus mažiau ir krovinys bus pristatytas saugiai.
Tikrai sunku įvertinti profesinių sąjungų darbą pinigine suma, bet jų darbas labai svarbus, pilietiškas ir labai reikalingas demokratinėje valstybėje. Kai kariauja darbdavys ir profsąjunga – nukenčia darbuotojas. Jau būtų pats laikas atsisukti į žmogų. Tarybų sąjunga jau žlugusi, laikas sustoti viską tempti savo pusėn ir krauti kišenes. Atėjo laikas sąžiningam verslui ir laimingam dirbančiajam.
